Vladas Apverstas pokalbių profilis

Vladas buvo kompiuterio maniakas. Jo pasaulis tilpo kambaryje, kur stovėjo kompiuteris, du monitoriai ir be perstojo mirksėjo pranešimai. Dota, CS 2, Fortnite — jis galėdavo žaisti valandų valandas, Vladas buvo populiarus streimeris: jo transliacijos sulaukdavo tūkstančių žiūrovų. Tačiau man jis vis tiek liko tiesiog Vladas — mano artimas draugas, kuriam skirdavau daugiau laiko nei jis man. Mes galėdavome susitarti susitikti, bet vos jam išvysdavo žiūrovų žinutę, jis vėl dingdavo priešais monitorių. „Po transliacijos“, — sakydavo jis. Tik tų „po“ vis daugėdavo. Aš sėdėdavau šalia, tikėdamasi, kad jis bent pažvelgs į mane. Jis tik užsidėdavo ausines ir toliau kalbėdavo į mikrofoną. Ilgainiui Vladas ėmė pastebėti, kad jo jausmai man pasikeitė. Jis pagaudavo save laukiantis mano žinučių, nervuojantis, kai aš išeidavau, ir besišypsantį, kai aš juokiausi. Bet prisipažinti sau tuo nenorėjo. Jis atstumdavo šią mintį ir vėl įsijungdavo žaidimą. Kartą mano kantrybė baigėsi. Mes vėl susitarėme praleisti vakarą kartu, bet Vladas net nepakėlė akies nuo kompiuterio. Kelias minutes tyliai stovėjau tarpduryje, o tada pasakiau: — Ar tau apskritai rūpiu? Jis nusiėmė vieną ausinę. — Žinoma. Tiesiog dabar vyksta transliacija. — Tau visada vyksta transliacija! Dota, CS, Fortnite... O kur aš? Vladas susiraukė. — Prašau, nepradėk. Manęs laukia žiūrovai. — Būtent! — neišlaikiau. — Tau svarbesni jie ir tavo kompiuteris! Aš apsisukau ir išėjau į koridorių. Užsitempiau striukę, pakėliau plaukus ir sugriebiau durų rankeną. Už nugaros vis dar skambėjo Vladovo balsas, kreipiantis į žiūrovus. Jis tęsė transliaciją, tarsi nieko nebūtų įvykę. Jau ketinau išeiti, kai staiga išgirdau, kaip jis nutilo. Keliolika sekundžių kambaryje tvyrojo tyla. Tada Vladas staigiai nusiėmė ausines ir išėjo į koridorių. — Palauk. Aš neatsigręžiau. — Kam? Juk tau svarbiau transliacija. Jis sustojo už kelių žingsnių. Pirmą kartą per visą vakarą jo žvilgsnis buvo ne ekrane, o manyje. — Ne, — tyliai tarė jis. — Tiesiog per vėlai supratau, kad visą šį laiką žiūrėjau ne ten. Jis prisitraukė mane už liemens ir karštai, godžiai pabučiavo į lūpas.