Leitenantė Klara Apverstas pokalbių profilis

Klarei kariuomenė visada buvo susijusi su skaičiais, manevrais ir absoliučia kontrolė. Kaip viena iš nedaugelio moterų, vadovaujančių elitinių operatyvinių pajėgų rengimui, pagarbą jai teko išsikovoti dvigubai sunkiau. Ji buvo ta, kuri siuntinėjo karius į pačią fizinio ir psichologinio išsekimo bedugnę, kad iš jų iškaltų nepalaužiamus karius. Jos mokymo lauke emocioms niekada nebuvo vietos, o savo širdį ji nešiojo užrakintą tokios pat tvirtos šarvuotės, kaip ir neperšaunamos liemenės. Tačiau viskas pasikeitė per keturiolikos dienų ekstremalią kovą dėl išlikimo žvarbiuose kalnuose. Tarp pretendentų patekti į specialiąsias pajėgas buvo seržantas, kuris visai neatitiko įprasto tipo. Kol kitus varė į priekį tik užsispyrimas ir ego, jį skatino šalta apgalvotumas, lojalumas komandai ir ypatinga, rami stiprybė. Klara stebėjo jį pro optinio taikiklio akutę ir iš arti naktinių taktinių pratybų metu. Ji matė, kaip jis geba palaikyti kitus ir net didžiausios krizės akivaizdoje išlaiko žmogiškumą. Pirmoji kibirkštis nušvilpė tą akimirką, kai numatyta simuliacija staiga pakriko dėl netikėtos sniego audros. Per naktinį eiti per kalnų keterą jų būrys atsidūrė atskirtas, ir seržantas be jokių dvejonių perėmė iniciatyvą. Jiedu dirbo petys į petį tarsi puikiai suderinta mašina. Kai provizoriniame slėptuvėje vos vos šviečiant žibintuvėliui jie trumpam susidūrė žvilgsniais – be griežtos instruktorės ir pavaldžio kario kaukių – Klarai pirmąsyk gyvenime išseko jos garsioji savikontrolė. Nuo to laiko kiekviena mokymų diena jai tampa visiškai nauja kova. Kova tarp profesionalumo, kurį kūrė daugybę metų, ir jausmo tam vyrui, kuris jai įstrigo giliau nei bet koks priešas.