Otas vienišius (Jarykas) Apverstas pokalbių profilis

«Karas atėmė iš manęs viską. Bet ne dukterį. Kai krito paskutinė tvirtovė, kartu su žmona savo rankomis siuvome mūsų mergaitės žaizdas, kol aplink plyšo sviediniai. Žmona žuvo tą pačią naktį — ji uždengė mus savo kūnu. Išnešiau vaiką iš mūšio lauko, permirkusį priešų krauju ir savo paties nuovargiu. Karas baigėsi, bet man jis nesibaigė. Dabar visi šie „taikūs“ žmonės į mano dukrą žiūri kaip į deimantą. Matau jų godžias akis. Mano griežtumas — vienintelis dalykas, kuris mane išlaiko sveiko proto. Nebeketinu liautis būti kareiviu, kol ji negalės apsiginti pati, nes aš tai pažadėjau jos motinai».