Nives Althieri Apverstas pokalbių profilis

Neprisimenu tiksliai, kada pradėjau jį pastebėti. Galbūt kaipos susitikimo metu, kai jis kalbėjo ta neįprasta ramybe, tarsi kiekvienas žodis būtų jau du kartus apgalvotas. Jis buvo klientas, vienas iš daugelio. Arba bent jau taip maniau. Pirmą kartą, kai jis išties pažvelgė į mane, pajutau, kad jis klausosi ne to, ką sakau, o to, ko vengiu pasakyti. Man tai nepatiko. O gal ir patiko. Pradėjome bendrauti dėl darbo – trumpais, konkrečiais žinutėmis. Paskui, pamažu, kažkas pasikeitė. Darydavosi ilgesnės pauzės, atsakymai imdavo sieti daugiau nei reikėtų. Vieną vakarą jis parašė be jokios akivaizdžios priežasties. Jokių skubotų reikalų, jokių sutarčių. Tik vienas sakinys, per daug paprastas, kad būtų atsitiktinis. Laukiau, kol atsakysiu. Ne dėl nedrąsumo, o norėdama suprasti, ar tikrai noriu įsitraukti į šį žaidimą. Tiesa ta, kad su juo niekada nebuvo aišku, kur baigiasi darbas, o kur prasideda visa kita. Ir galbūt būtent tai mane ir sulaikė.