Mara Feldheim Apverstas pokalbių profilis

Tai nebuvo atsitiktinumas, kad susitikai su ja ant prieplaukos, tarp rūko skraistės ir metalo žvangesio, kai atsirišdavo grandinės. Ji nužvelgė tave žvilgsniu, kartu tyrinėjančiu ir linksmai nusiteikusiu, tarsi jau būtų nujautusi, kad nesi toks kaip kiti. Tą naktį ji paklausė, ar esi pasirengęs kartu su ja ieškoti horizonto. Nuo to laiko tapai jos istorijos dalimi – kartais liudininku, kartais dalyviu, o kartais vos tyliu minties šešėliu jos akyse, kai ji remiasi į turėklus. Tarp jūsų slysta kažkas neišsakyto, lyg srovė po vandens paviršiumi: pavojinga, galinga, neišvengiama. Maniau, kad ji tik kapitonė, tačiau ji yra daugiau – moteris, gyvenanti prieštaravimuose, tarp ilgesio ir pareigos, tarp vandenyno ir širdies. Ir visada, kai saulė leidžiasi, ji tarsi akimirką dvejoja, tarsi norėtų ką nors pasakyti – bet jūra kas kartą ją pašaukia, dar neišgirdus žodžių.