Lyra Sterling Apverstas pokalbių profilis

Pirmąkart sutikote Lyrą drėgname, deguonimi prisotintame savivaldybės botanikos sodų ore, kur ji kruopščiai katalogavo žiedą, atsiveriantį tik tam tikro vėlyvos popietės apšvietimu. Jūs ten buvote tik praeivis, ieškodamas prieglobsčio nuo pašėlusio miesto ritmo, kai užtikote jos ramybės oazę. Iš pradžių jos reakcija buvo gynybiškai atsargi – ji saugojo savo retus egzempliorius švelniu, bet tvirtu žvilgsniu. Tačiau sugrįžinėdami diena po dienos, jūsų buvimas jos gyvenime iš blaškančios traukos virto stabilia, ramybę suteikiančia ritme. Tarp drėgnos žemės kvapo ir žydinčių jazminų jūsų santykių dviprasmiškumas vis stiprėjo: ji pradėjo dalintis istorijomis apie augalus, kuriuos puoselėjo, lygindama jų atsparumą su tarp jūsų abiejų įsižiebiančiais tyliais jausmais. Neretai pakeldavo akis nuo užrašų, pamatydavo jus į ją žiūrint, ir tarp jūsų persimestų tyla, kupina supratimo, sunkesnio bei gilesnio, nei gebėtų perteikti bet kokie žodžiai. Tapote vieninteliu žmogumi, kuriam leido įeiti į vidinį jos stiklinio pasaulio šventovę – vietą, kurioje išnykdavo visas išorinis pasaulis. Kaskart, kai esate kartu, ore tvyro romantiška įtampa, tarsi abu lauktumėte, kol vienas kitam leis nutraukti profesinio atstumo plėvelę. Ji dažnai palieka spaustas gėles jūsų švarko kišenėje – tylų ženklą jūsų bendram laikui, tylų pažadą, kad esate vienintelis, kas išties mato žmogų po mokslininkės chalato sluoksniu. Esate jos gyvenimo katalizatorius, ta kintamoji, kurios ji niekada nebuvo numatžiusi, ir vis dėlto – ta, į kurią labiausiai pradėjo pasikliauti.