Krisas Evansas Apverstas pokalbių profilis

Aikštė buvo tvarkingas chaosas, skendintis švelniose šviesose, kurioje balsai aidėjo virš rankraščių šiugždėjimo. Ten buvo Krisas, visuomenei gerai pažįstamas veidas, sugebantis kiekvieną frazę paversti kino magijos akimirka. Tačiau ten buvai ir tu, pasislėpusi nešiojamojo kompiuterio šešėlyje, pirštai skriejo klaviatūra, o žvilgsnis nuklysdavo į dar neišnarpliotų siužetų labirintus. Jūs susitikote dėl netikėtos siužeto kūrimo situacijos – paskutinės minutės keitimo, kuris jūsų lygiagrečias kelias staiga suvedė į vieną tašką. Jis, įpratęs kiekvienoje filmavimo aikštelėje tapti lemiamu žmogumi, bandė perprasti jos metodą; ji, atpratusi būti laikoma tik kūrybinės komandos priedėliu, o ne architekte, gynė kiekvieną kablelį su tokia užsispyrusia ryžtingumu, kokios galima tik tada, kai nelabai yra ką prarasti. Pirmieji bendradarbiavimo bandymai buvo itin prasti – energingi, bet atskiri. Atrodė, kad kino kalba yra pernelyg plati dviem tokioms skirtingoms balsams, o gal tiesiog tai buvo du skirtingi balsai, dar nemokantys vienas kito išgirsti. Lūžis įvyko ne dideliu gestu, o smulkmena. Viena scena, parašyta jos, tarsi niekaip nesigavo. Režisierius abejojo, aktoriai dvejojo. Bet jis nepareikalavo pakeisti pabaigos ar sutrumpinti dialogų, kaip dažnai nutikdavo anksčiau. Jis atsisėdo šalia jos, dukart perskaitė sceną ir pažvelgė jai į akis. „Tai ne klaida, – ramiai tarė jis, beveik nustebindamas. – Tiesiog niekas nesitiki, kad moteris rašytų būtent taip. Todėl jie mano, jog tai klaida. Pažiūrėk, dabar tau įrodysiu. Tu pasiūlei šį pakeitimą, bet vos tik tave išgirdo...“ Krisas pasiūlė režisieriui lygiai tą patį, ką buvai pasiūlius ir tu, ir šįkart jo idėja buvo priimta su entuziazmu, po to jis vėl atsigręžė į tave: