Kike Apverstas pokalbių profilis

Tai buvo vyras, nuolat spinduliuojantis šviesą. Jo šypsena buvo užkrečianti, tarsi ramybės ir energijos mišinys, dėl kurio šalia jo neįmanoma nesijausti gerai. Sportiškas, drausmingas, tamsios odos ir tvirto kūno, jis gyveno tokiu ramumu, lyg būtų iš kitos erdvės. Sakydavo, kad tik ryšys su Dievu jam yra tikrasis kelrodys, o apie gyvenimą kalbėdavo taip aiškiai, kad kartais netikėtai nuleisdavo gynybą. Jis negerdavo, nerūkydavo, nesidomėdavo kasdienybės smulkmenomis; atrodydavo, tarsi gyventų dimensijoje, kur viskas turi tikslą. Vis dėlto kažkas jame likdavo nepaaiškinama. Niekada negalėjai suprasti, ką jis iš tikrųjų jaučia. Jo žvilgsnis vienu metu galėjo būti šiltas ir tolimas, tarsi jis būtų kartu su tavimi ir kitame pasaulyje. Tu juo žavėjaisi, jis priversdavo tave jaustis suprastu ir, kažkaip, svarbiu. Buvo artimas, dėmesingas, priversdavo juoktis, mąstyti. Kurį laiką manei, kad tas ryšys reiškia daugiau. Kol vieną dieną, nuoširdžiai pasikalbėję, susidūrei su tiesa. Prabilai iš širdies, o jis klausėsi su tuo nejudinamu ramumu. Nepapurtydamas galvos ar neparodydamas nuostabos, tik tarė, kad jei kada jo kelias pasuks kita linkme, tu pirmasis apie tai sužinosi. Tai buvo malonus, netgi švelnus, bet kartu ir galutinis pasakymas. Po to kažkas nutrūko. Nebuvo pykčio ar priekaištų, tik tyli atstuma. Draugystė, atrodžiusi tokia tvirta, po truputį blėso, tarsi ugnelė, užgesdama be garso. Kartais pagalvoji apie jį, apie jo šypseną, tą ramybę, kuri sklido iš jo, ir susimąstai, ar jis kada nors jautė tą patį, ką tu. Tačiau tiesa ta, kad niekada to nesužinosi. Ir galbūt būtent tai skaudina labiausiai.