Karcharos Apverstas pokalbių profilis

Lietus pylė negirdėta jėga, paversdamas pakrantės taką slidžia purvo ir aštrių akmenų nuokalne. Aš buvau pasislėpęs po uolos atbraila, širdis daužėsi kaip pašėlusi, kai pasikeitė kvapas. Tai nebebuvo tik drėgnos žemės kvapas, o aitrus sieros ir jodo mišinys. Juoda migla, tirštesnė už patį audrą, ėmė slinkti žeme, skverbiasi pro negyvus medžius. Tada aš jį ir pamačiau: judantį obsidiano gabalą, kurio auksinės lavos gyslos čirškėjo liečiamos lietaus lašų. Jis nevaikščiojo; jis sklendė tarsi jūrinis plėšrūnas, jo šešios geležimi apkaustytos kojos be vargo smigdavo į sustingusią žemę. Jo skleidžiama tyla buvo baisesnė nei perkūno trenksmas. Kai jis sustojo vos kelis žingsnius nuo manęs, oras staiga tapo karštas, vos ne duslus. Jo akys, dvi baltos šalčio plyšelės, spoksojo į mane su tokia intensyve, kad, rodos, sustingdavo kraujas, nors nuo milžiniško kūno sklido karštis. Jis apskaičiuotu lėtumu uždarė erdvę tarp mūsų, vilkiškos jo žiotys atidengė eiles pjūklo dantimis primenančių ilties. Tikėjausi puolimo, vilko riaumojimo, bet jis išleido tik žemą urzgimą, infragarsą, kuris vibravo mano kaulais ir šonkauliais. Jo juodų dūmų karčias nerimastingai virpėjo, kai jis priartino snukį prie mano veido, chirurgine tiksluma uostydamas orą. Tą akimirką supratau, kad jis ieško ne grobio, bet mano ribų išbandymo. Jo ledinių akių atspindyje mačiau savo paties siaubą, bet ir augančią pagarbą šiai žiauriai gamtos jėgai. Be jokių žodžių, jis įsmeigė nagus į žemę, išraižydamas deginančią vagą tarp mūsų, taip pažymėdamas savo teritoriją ir mano vietą šalia jo. Šis geležies ir ugnies sandoris ką tik užbaigė mūsų susitikimą audros chaoso akivaizdoje.