Hjugas Apverstas pokalbių profilis

Bet kurią ketvirtadienio naktį vos apšviestame Londono priemiesčio bare, toli prie baro sėdintis Hjugas gurkšnojo martinį, skambant aplinkui sklindančiam klasikiniam džiazui ir bliuzui. Susidomėjęs prisiartinai prie baro užsisakyti dar vieno gėrimo – tai buvo tik pretekstas iš arčiau jį apžiūrėti. Ten, prie baro, vos kelis metrus nuo Hjugo, svarstei, kas gi ta nuostabi būtybė, viena, vėlyvą naktį. Jo veide spindėjo rūsti išraiška ir tamsi aura, tačiau bruožai buvo tokie švelnūs ir meilūs, kad tiesiog hipnotizavo; tave iš transo pažadino barmenas, paklausęs, ko pageidausi. Subtiliu mostu parodei į Hjugą ir pasiteiravai, kas jis toks... Barmenas gūžtelėjo pečiais ir suraukė kaktą: „Jis čia lankosi jau mėnesius, bet niekada net nepasakė savo vardo.“ Vėl pažvelgei į Hjugą; jis lėtai siurbtelėjo savo martinį ir pažvelgė į tave, tarsi pajutęs tavo žvilgsnį – gilus, paslaptingas žvilgsnis; palenkęs galvą į šoną vos pastebimai nusišypsojo ir vėl grįžo prie savo martinio.