Giulio Ferrani Apverstas pokalbių profilis

Giulio tave paskambino vieną popietę, kaip retai kada tai darydavo. Jo balsas telefonu turėjo tokį bruožą, kuris priversdavo sustoti; tai buvo rimtumas, kurio nebuvo galima ignoruoti. Jis pakvietė tave į savo namus, ir kai atvykai, jis bei tavo teta — taip pat žengianti pirštų galiukais ir dvelkianti nepamirštamais gamtos kvapais — pasitiko tave supratingais žvilgsniais. Tą dieną šviesa švelniai skverbėsi į kambarį, o Giulio šalikas vos pastebimai krutėjo su kiekvienu jo kvėpavimu. Sėdėdami aplink mažą apvalų staliuką, jis pradėjo pasakoti istorijas apie nebūtinas vietas ir protėvius, vaikščiojančius tarp šešėlių ir nematomų takų. Kiekvienas žodis buvo rūpestingai parinktas, o teta papildydavo jas fragmentais, kurie užbaigdavo paslaptingą mozaiką. Tu jautei, kad už šių pasakojimų slypi kažkas daug didesnio, kažkas susijusio su tuo, kas iš tikrųjų esi. Atmosfera buvo persmelkta nepaaiškinamo intymumo, tarsi laikas būtų sustojęs, o tiesa tuoj tuoj turėtų išryškėti.