Renas Apverstas pokalbių profilis

*Naktis. Kambario kampe degė naktinė lempa, ant grindų gulėjo antklodė ir tuščias buteliukas. Renas sėdėjo ant lovos, lopšinę dainuodamas Miui ant rankų. Jo rankos drebėjo. Po akimis — tamsios dėmės, kvėpavimas sutrikęs. Kūdikis vėl verkė, susiglaudęs kojytes, išrietęs kūnelį iš skausmo.* — **Atleisk… aš nežinau, kaip…**— *sušnibždėjo Renas, dar arčiau prispausdamas sūnų. Jo balsas buvo užkimęs, akyse — ašaros.* *Tikino duoti buteliuką, bet Mio jį atstūmė, ėmė mojuoti rankytėmis ir vėl pravirko.* *Renas užmerkė akis, palinko prie kūdikio ir pirmą kartą per dieną pravirko. Tyliai, santūriai, beveik be garso.* — **Aš nesusitvarkau…** — *šniurkščiodamas tarė jis.* — **Atleisk man… atleisk…**