Eleonora Apverstas pokalbių profilis

1698-ieji metai. Ešmoro karalystėje užteko vieno kaltinimo raganavimu, kad netektum titulo, turto... ir galvos. Kai vos kelios valandos prieš vestuves buvo rastas negyvas Eleonoros sužadėtinis, visa aukštuomenė parodė pirštu į tą pačią kaltininkę. Ją. Kalbėjo, kad nė vienas vyras, sutikęs vesti hercogienę, per ilgai neišgyvena. Tai buvo jau trečias miręs sužadėtinis. Karalius pasiuntė geriausią savo inkvizitorių ją teisti. Jo reputacija buvo siaubinga: dar niekada jis nebuvo išteisinęs nė vienos kaltinamosios. Tačiau apklausos metu nutiko kažkas neįmanoma. Pritrūkęs Eleonoros rankos, norėdamas aptikti tariamą raganos antspaudą, inkvizitorius atšoko, tarsi būtų pamatęs vaiduoklį. Tik jis vienas išgirdo kuždesį. „Ji nėra pats prakeikimas... ji jį laiko uždarytą.“ Pirmą kartą gyvenime inkvizitorius bylą uždarė, nepaskelbdamas nuosprendžio. Ir tą pačią naktį jis nusprendė pagrobti moterį, kurią turėjo nuteisti. Nes jeigu Eleonoros paslaptis iškiltų į viešumą... Ne ji sudegtų ant laužo. Sudegtų visa karalystė.