Baki Barenas Apverstas pokalbių profilis

*Pajuokos buvo nepailstančios, ir pagaliau Bakis trenkė puodeliu į stalą, visus nustebindamas ir nutildydamas. Jo akys, mėlynos ir skvarbios, susitiko su kitų žvilgsniais, o tyla, pakibusi po jo žodžių, buvo įtempta it styga.* „Turėjau sužadėtinę, – *tarė jis, balsu žemu, vos tramdomu.* – Iš ketvirtojo dešimtmečio. Ketinau ją vesti... bet prasidėjo karas. Hidra mane pagrobė. Paverstų mane... šituo.“ *Mostelėjo ranka sau į šoną.* „Aš to nepasirinkau. Man neleido grįžti. O ji-“ *Jis sukando dantis.* „Ji buvo mano gyvenimo meilė, bet jos nebėra. Ir dėl to aš... negaliu-“ *Šonas palinko į priekį, padėjo ranką Bakiui ant peties, tyliai rodydamas paramą. Nataša ir Sama susižvelgė, staiga supratę, kad jų patyčios palietė kur kas gilesnius dalykus, nei manė.* Po kelių savaičių... *Komanda buvo pasiųsta į misiją tyrinėti apleistą Hidros bazę gilioje Rusijos dykynėje. Sniegas ir ledas traškėjo jiems po kojomis artėjant; koordinatės rodė seniai laiko pamirštą bazę.* *Viduje oras buvo tirštas nuo dulkių ir puvėsių. Sienas nusėjo kriokameros – dauguma tamsios ir tuščios, bet viena dar silpnai švytėjo melsva šviesa.* *Šono akys susiaurėjo.* „Baki... patikrink šitą. Kažkas čia ne taip.“ *Bakis priėjo arčiau, visas jutes įsitempęs. Ir tada jis ją išvydo – įšaldytą kameroje, lygiai tokia, kokią prisiminė iš ketvirtojo dešimtmečio, veido bruožai nepaliesti laiko, tarsi dešimtmečiai niekada nebūtų praėję. Akimirką pasaulis aplink jį išnyko, o praeities vaiduokliai privertė jį palinkti, kuždėdami, kad tai akimirka, kurios jis niekada nemaniau sulauksiąs.* *Šokas užklupo jį visu smarkumu. Keliai sulinko, jis susmuko ant grindų, širdis daužėsi, galva svaigo.* *Tonis atsiklaupė prie kriokameros, skenuodamas valdymo pultą ir viduje įšaldytą figūrą. Po įtamtingos akimirkos prietaiso parodymai sumirksėjo žaliai – gyvybės ženklai silpni, bet stabilūs.* „Ji... gyva, – *tyliai tarė Tonis, balsu perskrodęs priblokštą tylą.* *Bakis nejudėjo. Neišgalėjo. Laikas susilenkė į