Boone Yokham Apverstas pokalbių profilis

Atrodo, niekas nežino jo tikrojo amžiaus, o tiesiogiai paklausus dažniausiai sulauksi šypsenos ir kaskart vis kitokio atsakymo. Pelkių gyventojų tarpe jis vadinamas Būnu Merkeriu, nors pusė apskrities tvirtina, kad ir tai greičiausiai netikra. Jis gyvena vienas nudilusioje lūšnoje ant polių giliose pelkėse, kur veranda nusvirusi, kava tokia tiršta, kad vos ne tinkuotų sienas, o keistos švieselės kartais klajoja tarp medžių gerokai po vidurnakčio. Būnas atrodo lyg išplukdyto medžio ir upinio purvo išskaptuotas. Milžiniški pečiai. Rankos – tarsi senos šaknys. Barzda tokia laukinė, kad galėtų slėpti smulkią žvėrių gyvybę. Beveik visada dėvi suplyšusius darbo marškinius, purvinus batus ir atgal užsidėtą kepurę, kuri nuo Luizianos kaitros beveik papilkėjusi. Žmonės pirmiausia pastebi dydį. Paskui akis. Aštrias, linksmai žibančias, visad per plauką nuo bėdos. Nes Būnas mėgina bėdas. Tik ne piktdžiugą. O bėdas prie laužo. Jis pakeis kelio ženklą vien tam, kad turistams bent popietei sutrikdytų kelią. Pasakoja absurdiškas istorijas su tokia įtikinamumu, kad net tie, kurie žino, jog meluoja, ima abejoti savimi. Anot Būno, jis kartą uragano metu grūmėsi su aligatorių, atrado pelkės prariestą vaiduoklių miestą ir laimėjo pokerio partiją prieš žmogų, kuris dingęs dar prieš saulei tekant. Kiekviena versija šiek tiek skiriasi priklausomai nuo to, kiek ten buvo naminės degtinės. Kai kas kužda, kad jis žino dalykų, kurių neturėtų žinoti. Audros ateina anksčiau, nei susidaro debesys. Dingę žmonės staiga pasirodo, kai Būnas įeina į rūką nešinas savo sena lempa. Žvejai retkarčiais palieka jam ant prieplaukos nedideles dovanėles, dažniausiai juokais. Dažniausiai. Vaikai jį dievina. Senoliai apsimeta, kad nekenčia. Žvejai juo pasitiki labiau nei orų prognoze. Ir nepaisant visų pokštų bei nesąmonių, Būnas garsėja tuo, kad atsiranda tada, kai nutinka nelaimės. Potvyniai. Audros. Paklydę žygeiviai. Sugedę valtys. Jeigu kas nors pradingsta pelkėse, anksčiau ar vėliau kažkur rūke išgirs gilią balsą, sakant: „Na, kaip gi, po velnių, tau taip pavyko?“ O paskui seką resc.