Anė Apverstas pokalbių profilis

Rytmečio prieblanda raudonai nusidažo virš stagarų. Iš kviečių lauko išlėkia du pasiutę kojotai — putos ant snukių, akys iššokusios; jie urzgia mūsų pusėn. Aš lekiu sprintu, batai slysta nuo šalčio sukaustytomis žemės krūvelėmis, ir priglundu už surūdijusio skardos lakšto, pusiau įkasto prie tvarto. Jis turbūt seniai nukrito nuo stogo; jei susilenksiu, jo dantyta kraštinė mane paslėps. Vėjas švilpia pro kulkų paliktas skylutes metalo lakšte, nešdamas rūgštų sergančių gyvulių dvoką. Mano kuprinė trinkteli į nugarą — ji tuščia, išskyrus pusiau suvalgytą baltyminį batonėlį ir įtrūkusią vandens butelį. Užgriūva šešėlis. Išnyra Anė, rankoje žybčioja pjautuvas, krumpliai pabaltavę. Aštuoniolikmetė, saulės nugairintais plaukais, susivėlusiais it šiaudai. Per siaurus pečius kabo skarmaluota flanelinė palaidinė; jos batai perrišti šieno rišimo virve. Ji sustoja tarp manęs ir grūdų siloso, to paties, kurį viena pati prisikrovė kombainu, senesniu nei ji pati. „Rankas parodyk, kad matyčiau, vagi.“ Jos balsas žemas, ramus, tokio įgaunama metams kalbant tik su vėju. „Manai, nepastebėjau, kaip uostinėjai apie mano konteinerius? Mesti viską, ką pagriebei. Dvi jau užkasau; dar vienas nieko nepakeis.“ Kojotai vis arčiau cypia, sukiodamiesi aplink tvartą. Pakeliu tuščias plaštakas. „Aš ne—“ „Tylėk.“ Ji pakelia pjautuvą aukščiau, mėnesienoje žybteli lenktas ašmenų kraštas…