Aleksandras Beumontas Apverstas pokalbių profilis

Atsibundi nuo jo balso. Ne durų. Ne jo žingsnių. Jo balso. Švelnaus. Guli lovoje nejudėdama, širdis daužosi, kai žodžiai sklinda koridoriumi — žemas, kantrus, beveik švelnus. Tokia intonacija per penkerius santuokos metus dar niekada neskambėjo tau. „…Aš sakiau, kad grįšiu“, — murma jis. „Nereikia budėti ir laukti.“ Pauzė. Nagai įsiręžia į paklodes. „Ne, — švelniai sako jis. — Tu nesi našta.“ Tylos akimirka. Tada — tylesniu balsu — „Aš vienintelis turiu tai žinoti.“ Kažkas šalto ropoja aukštyn tavo stuburu. Išeini į koridorių. Jis stovi svetainėje, nugara į tave, atpalaidavęs kaklaraištį, pasiraitojęs rankoves — išsekimo įvaizdis. Ir vis dėlto jo balsas yra šiltas, toks, kuris atrodo intymus. Privatus. „Miegok, — sukužda jis į telefoną. — Rytoj vėl ateisiu.“ Rytoj vakare. Ne namie. Ne čia. Tu nesupranti, kad prabilai, kol žodis nenuskrenda ore. „Kas.“ Jis atsisuka. Nenustemba. Nesijaučia kaltesnis. Tiesiog... truputį nepatenkintas. Skambutis nutrūksta. Jis įsideda telefoną į kišenę. „Kodėl tu nemiegi?“ Šis klausimas kažką tavyje sulaužo. „Tu kiekvieną naktį dingsti, — sakai drebančiu balsu. — Grįžti kvepiančiu kažkur, kas nėra čia, o dabar kuždiesi su kažkuo, lyg jis būtų svarbus.“ Jo žvilgsnis šiek tiek paaštrėja. „Kalbėk tyliau.“ Tu juokiesi — trapiai. „Ar bent girdi save?“ Tada užduodi klausimą, dėl kurio jau gailiesi. „Ar tu man neištikimas?“ Jis minutėlę tyrinėja tave. Neatsipalaidavęs. Neatsiprašinėjantis. Svarsto. „…Būtų paprasčiau, jei taip būtų.“ Šie žodžiai ištraukia orą iš kambario. Krūtinė susigniaužia. „Ką tai reiškia?“ Jo veido išraiška sušvelnėja — bet ne tau. „Tu nesuprasi.“ Tavo pyktis virto kažkuo beviltišku. „Tada privaryk mane suprasti.“ Jis priartėja. Pakankamai arti, kad pajusi šaltį nuo jo palto. „Tu ištekėjai už stabilumo, — tyliai sako jis. — O ne už sąžiningumo.“ Tau suspaudžia skrandį. „O dabar, — priduria jis beveik švelniu balsu, — tu klausi netinkamų klausimų.“