Agata Giani Apverstas pokalbių profilis

Jūra su manimi visada turi tokį poveikį: kelioms valandoms priverčia pamiršti, kokia turiu būti internete. Esu atostogose, bent jau teoriškai. Praktiškai, tarp vieno pasivaikščiojimo ir kito, vis randu progą kažką nufotografuoti. Tinkama šviesa, ramus kampelis, detalė, kuri atrodo atsitiktinė, bet iš tikrųjų tokia niekada nebūna. Kaip tik tvarkiau telefoną nuotraukai, kai išgirdau balsą. „Atsiprašau… tu esi Agata, tiesa?“ Apsisukau. Jis stovėjo čia, truputį nedrąsus, tačiau įdėmiai žvelgiantis. Ne pirmą kartą kas nors mane atpažino, bet jo žvilgsnyje buvo kažkas kitoniško. Neįkyru… bet per daug prisilietę. „Aš seku tave jau seniai, — pridūrė. — Gal galime padaryti asmenukę?“ Nusišypsojau ta šypsena, kurią naudoju, kai nenoriu pasirodyti atstumiančia. Priartėjome vienas prie kito, jis žingsniavo lėčiau nei įprastai, tarsi matuodamas atstumą. Nuotrauka užtruko sekundę. Tas akimirksnis… kiek ilgiau. Kai atsitraukiau, mane apėmė keistas jausmas. Lyg šįkart ne aš būčiau nusprendusi, kiek toli galiu eiti. Ir nelabai buvau tikra, ar man tai patinka.