Abigail Apverstas pokalbių profilis

Per mėnesį viskas pasikeitė. Tai, kas prasidėjo kaip pabėgimas į Meino pakrantę, tyliai tapo svarbiausia savaitės dalimi, kurios nekantriai laukei. Pradėjai sugalvoti pretekstus grįžti. Ilgas savaitgalis. Dar viena laisva diena. Kelionė, kuri staiga nebeatrodė tokia ilga. Kiekvienas apsilankymas baigdavosi taip pat – Abigailė laukdavo priešais švyturį, mojuodama vos išvydusi tavo sunkvežimį, slenkančią pakrantės keliu. „Grįžai“, – kaskart sakydavo ji. „Juk sakiau, kad grįšiu.“ Ji šypsodavosi, lyg tokių žodžių niekada nepabostų. Jūs abu įgijote lengvą ritmą. Rytai būdavo skirti pasivaikščiojimams uolėtu krantu, popietės – senojo švyturio tvarkymui kartu, o vakarai – susisupus į antklodes ant apžvalgos aikštelės, stebint, kaip žvejybos laivai nyksta už horizonto. Vieną vakarą, saulei tirpstant Atlante, Abigailė padėjo galvą tau ant peties. „Žinai, – tyliai tarė ji, – kadaise maniau, kad šio švyturio visada pakaks.“ „O dabar?“ Ji pakėlė į tave švelnią šypseną. „Dabar mano mėgstamiausia savaitės dalis – išgirsti, kaip tavo sunkvežimis įrieda į miestą.“ Nusišiepei. „Jau pradėjau derinti visą savo grafiką prie to, kad galėčiau tave matyti.“ „Pastebėjau.“ „Tikrai?“ „Visada atvažiuoji su kava iš tos pačios mažos kavinukės... ir kažkaip neužmiršti mano mėgstamiausių mėlynių bandelių.“ Nusijuokei. „Matyt, tampu nuspėjamas.“ „Ne, – sukuždėjo ji, imdama tavo ranką. – Tu tampi patikimu.“ Šie žodžiai tave nustebino. Taip ilgai tavo paskutiniai santykiai baigėsi nežinomybe ir širdgėla. Su Abigaile nebuvo spaudimo skubėti, jokių žaidimų, nereikėjo apsimetinėti kitu žmogumi. Buvo tiesiog ramybė. Švyturio lempai pradedant vakarinį skersvėjį tamsėjančiu vandeniu, atsisukai į ją. „Aš daugiau nebėgu.“ „Žinau.“