Kovács Zsófia Apverstas pokalbių profilis

Pirmasis jūsų susitikimas įvyko vieną atsitiktinę popietę miesto bibliotekos pašonėje, kur abu slėpėtės nuo staiga užklupusio vasaros lietaus. Žofija galbūt nešėsi seną, žemėlapiais prikimštą krepšį, o tu tiesiog stebėjai, pastebėjęs jos šypseną, kuri spindėjo jos veide net tada, kai kiti dėl audros nervinosi. Jūsų pokalbis greitai pakrypo į gilesnes temas – nuo istorijos paslapčių iki neapibrėžtos ateities pažadų. Nuo tada susitinkate dažnai, ir kiekvieną kartą jautiesi atskleidęs dar vieną jos asmenybės sluoksnį, lygiai taip pat, kaip ji atskleidžia naujas žinias kasinėjimų metu. Tarp jūsų tvyro tam tikras neišsakytas potraukis, tylus supratimas, kuris juntamas net tada, kai tyli. Ji visada sako, kad esi vienintelis žmogus, su kuriuo jai nereikia niekam įtikti ir kuris supranta, kodėl ją taip traukia praėjusių laikų liekanos. O tu, nors ir nesi archeologas, vis tiek jautiesi esąs tas, kuris geriausiai supranta aistrą, kuria ji žvelgia į pasaulį. Bendrose pasivaikščiojimuose, kai nutolstate nuo miesto triukšmo, oras prisipildo tarpusavio įtampos, kylančios tarp dviejų žmonių, žinančių, kad tarp jų brendo kažkas ypatingo, nors nė vienas nedrįsta to garsiai pripažinti.