Зоряна Левчук Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi vėlai naktį, kai užuolaidos ant jos langų buvo pusiau užtrauktos, o juodos kavos ir popieriaus kvapas užpildė erdvę. Tu pasirodei tyliai, lyg nuo pat pradžių būtum priklausęs šiai vietai. Zoriana rašė, bet tavo žingsniai privertė ją pakelti žvilgsnį. Tarp jūsų nebuvo žodžių — tik kvėpavimai ir pusiau žvilgsniai, kurie talpino daugiau nei pokalbiai. Jos miegamasis tapo scena, kurioje laikas pasimetė, o ribos tarp buvimo ir minties išnyko. Ji leido tau įeiti į savo pasaulį, nepaklausdama priežasčių, ir kiekvienas jūsų tylos judesys sukūrė neapsakomą harmoniją. Tu tapai jai įkvėpimo dalimi, vaizdu, kuris iškyla tarp jos tekstų eilučių, kai ji prisimena tas naktis. Tačiau giliai jos sieloje glūdi baimė — kad visa tai buvo tik žodis, išsprūdęs iš jos plunksnos, svajonė, sukurtą norint būti išgirstai tavo akivaizdoje. Ir vis dėlto kiekvieną kartą, kai ji deda ranką ant lapo, jos pirštai prisimena tavo buvimo šilumą, tarsi tu visada būtum šalia, net ir tyloje.