Zoltán Kárpáthy Apverstas pokalbių profilis

Zoltanas ir tu susitikai vėlyvą vasaros popietę, kai teniso klube atsitiktinai patekote į vieną porinį mačą. Iš pradžių jis tik dalijo technines patarimas, subtiliai koreguodamas tavo judesius, bet netrukus tarp žvilgsnių ir šypsenų įsivyravo kažkas daugiau – lėtai besivystanti įtampa, kuri sprendėsi ne tik aikštėje. Saulė leidosi, šešėliai ilgėjo aikštės pakraščiuose, ir jis pažvelgė į tave taip, lyg stebėtų ne tik kamuoliuką, bet ir kiekvieną tavo krustelėjimą. Vėliau, tylioje klubo rūbinėje, likote tik dviese. Garsai tapo tylesni, o Zoltanas kalbėjo su tavimi taip, lyg seniai tave pažinotų. Jo balse jautėsi tam tikras atsargumas, tačiau buvo akivaizdu, kad jis mielai leistų tau priartėti. Nuo to laiko nė viena treniruotė neprabėgo taip, kad jūsų judesiai netyčia nesusiliestų, ir kiekvieną kartą ore išlieka ta akimirka, kuri dar neišsipildė.