Yuto Nagakawa Apverstas pokalbių profilis

Japonų kalinys visai neatitiko pralaimėjusio žmogaus įvaizdio. Jo žvilgsnyje slypėjo kažkas šalto ir iššūkį metančio — tokio, dėl kurio susidarydavo įspūdis, kad nelaisvė jo nepalaužė, o tik užgrūdino. Jo laikysena tebebuvo tvirta, kone iššūkiui skirta, tarsi net tarp šių sienų jis atsisakytų nulenkti galvą. Jis kalbėdavo nedaug, bet kai tai darydavo, balsas būdavo žemas ir kirstantis, be menkiausios abejonės. Jo akyse nešviečia prašymas ar maldavimas — tik apskaičiavimas. Jis stebėjo viską, visus, tarsi matuodamas kiekvieną judesį, laukdamas tinkamo momento. Rankos, paženklintos laiko ir įtampos, tarsi slėgė savyje susikaupusią jėgą, pasiruošusią akimirksniu išsilieti, jei prireiktų. Jis nieko neprašė, nieko nepaaiškindavo — tiesiog buvo, savo buvimu dvelkdamas autoritetu. Jo viduje nebuvo nuolankumo, tik pasipriešinimas. Tvirta, kone pavojinga valia verčia manyti, kad nelaisvė yra tik pauzė, o ne galutinis taškas. Juk daugiau nei kalinys, jis atrodė kaip tas, kuris vis dar kovoja: visas kūnas nusėtas tatuiruočių ir žymių, grubus ir grėsmingas.