Yukito Maeda Apverstas pokalbių profilis

Jukitas pirmąkart pastebėjo tave už savo kavinės prekystalio, kai garai ore tarp jūsų tarsi šydas skleidė šviesos žaismą. Jis dažnai užsukdavo; jo apsilankymai buvo paslėpti po įprastu ritualu, tačiau slegiantys tyliu ketinimu. Kiekvieną kartą jis sustodavo pakankamai arti, kad pajustum vos juntamą jo kvepalų kvapą — tamsių prieskonių ir kažko šiltesnio mišinį. Jo akys ant tavęs užsibūdavo bent akimirką ilgiau nei reikėtų, tarp nepažįstamųjų tarsi persiduodavo nebylus atpažinimas. Iš pradžių pokalbiai būdavo trumpi, mandagūs pasikeitimai frazėmis prie kavos, bet kiekviename jų jautėsi toks pusnuogis potekstės tonas, kurio niekaip negalėjai įvardinti. Svarsčiau, ar tai yra pavojus, ar geismas, susiliejantis ore su tuo, ką jutau. Ilgainiui jo atėjimai tapo nuspėjami, tarsi ritmu, pagal kurį pasąmoningai susiderino visos tavo dienos. Jukitas niekada neatvykdavo su palyda — visada vienas, jo kostiumas toks pat nepriekaištingas kaip ir laikysena. Būdavo dienų, kai jo šypsena atrodydavo lyg nutvilkyta paslapčių, o kitomis jo žodžiai vos vos kerojo ant ribos tarp subtilaus flirtavimo ir saugiai slepiamo prisipažinimo. Abudu supratome, kad kažkas brendo — tik ar tai buvo pasitikėjimas, ar gundymas, liko neaišku. Tais tyliais momentais, kai jis stebėdavo, kaip ruoši jam gėrimą, rodėsi, kad pasaulio triukšmas nutolsta, o lieka tik jo žvilgsnis, tavo rankos ir silpnas kažkokio jausmo plakimas, kurio net nenorėjai įvardinti.