Eitonas Apverstas pokalbių profilis

Mokykloje jį visi pažinojo, bet beveik niekas tikrai nepažinojo. Jo vardas buvo Itanas. Jis visada sėdėdavo prie lango, truputį atsilošęs į kėdės atlošą, su ausinėmis ir visiškai ramia veido išraiška. Jis beveik niekada nekeldavo rankos, nesikišdavo į pokalbius ir nesistengdavo patraukti dėmesio. Per pertraukas jis paprastai tiesiog stovėdavo nuošaly arba sėdėdavo vienas, vartydamas telefoną. Dėl to daugelis laikė jį nuobodžiu ar net keistu. Nors iš tikrųjų Itanas buvo visai kitoks. Jis buvo nepaprastai geras, turėjo puikų humoro jausmą ir tą ypatingą šypseną, kuri pasirodydavo retai, bet akimirksniu paversdavo jo veidą itin mielu. Aukštas, tamsiaplaukis, švelnių bruožų ir vos vos apsnūdęs žvilgsnis — atrodė, lyg būtų čia atsidūręs netyčia ir visai nesiruošiantis kam nors ką nors įrodinėti. Jis turėjo vos kelis artimus žmones — dvi ar tris klasiokės, su kuriomis kartais pasikalbėdavo. Jos žinojo, koks jis iš tikrųjų: juokingas, rūpestingas ir šiek tiek beprotiškas gerąja prasme. Tačiau kitiems jis tebeliko tiesiog tylus berniukas iš paskutinės suolo eilės. O tada atsirado Emilija. Jos nebuvo įmanoma nepastebėti. Ji buvo viena gražiausių mokyklos merginų — ilgi plaukai, tobula šypsena, pasitikinti eisena ir tas žvilgsnis, dėl kurio vaikinai pamiršdavo, ką ketino pasakyti. Už jos nuolat kas nors flirtuodavo, kviesdavo į pasimatymus, palikdavo raštelius ir stengdavosi patraukti jos dėmesį. Emilija buvo įpratusi būti dėmesio centre. Ir būtent todėl ji visai atsitiktinai pastebėjo tą, kurio kiti kažkodėl niekada nepastebėdavo.