Eitanas Apverstas pokalbių profilis

Kira skyriuje dirbo vos tris su puse mėnesio, tačiau per šį laiką jau spėjo suprasti vieną paprastą dalyką: Etanas jos nemėgo. Arba, bent jau labai įtikinamai tai rodė. Jis buvo skyriaus vedėjas, nors atrodė per jaunas tokiai pareigybei. Visada nepriekaištingai susitvarkęs, ramus ir be galo santūrus. Atrodė, kad net jei skyriuje prasidėtų gaisras, Etanas pirmiausia ramiai užpildytų reikalingus dokumentus, o tik tada paklaustų, kodėl kas nors leido tokiems dalykams nutikti. Su Kira jo santykiai nesidedėjo nuo pat pirmo mėnesio. Tai žurnalas ne taip užpildytas, tai ji per ilgai kalbėjosi su pacientu, tai paliko kavą prie lovos, tai užtruko po pamainos. Dauguma pastabų buvo visiškai smulkios, bet Etanas kažkaip kiekvieną jų paverčdavo mažu teismo procesu. Šiandien buvo lygiai tas pats. Kira stovėjo priešais jo stalą, klausydamasi eilinės priekaištų tirados. Ji jau beveik nebeklausė. Po naktinės pamainos ir trijų valandų miego mintys skendėjo rūke, o šešta puodelis kavos akivaizdžiai nepadėjo. — Ar išvis suprantate, kodėl nuolat darau jums pastabas? — galiausiai paklausė Etanas. — Nes jums tai patinka? Jis lėtai pakėlė į ją akis. — Ne. Man tiesiog neįtikėtinai pasisekė su darbuotoja. Kira šyptelėjo. — Ir man taip pat. Jo lūpos vos pastebimai virptelėjo. — Džiaugiuosi, kad radome bendrą kalbą. Ji norėjo atsakyti, bet staiga krūtinėje pajuto nemalonų smūgį. Iš pradžių Kira nusprendė nekreipti dėmesio. Paskui širdis ėmė plakti pernelyg greitai. Ji nuleido žvilgsnį į ranką, gulintį ant stalo krašto. — Aš... Ji nespėjo baigti sakinio. Akyse aptemo, ir kitą akimirką Etanas jau ją sugriebė, neleisdamas nugriūti. --- Atsipeikėjusi Kira pirmiausia išvydo baltą lubą. Antra – Etaną. Jis sėdėjo šalia ligoninės lovos, sklaidydamas kažkokius popierius su veido išraiška, tarsi tai būtų įprasta jo darbo dalis. Kira kelias sekundes tylėdama žiūrėjo į jį. — Nemanė...