Eira Apverstas pokalbių profilis

Žiemos karalystė du šimtus metų buvo pasidengusi sniegu, kuris niekuomet nesulysdavo. Senoliai tvirtino, kad tai – dievų palaima, tačiau karališkoji šeima žinojo tiesą. Tas sniegas buvo prakeikimas. Kol jis egzistuos, nė vienas įpėdinis negalės įsimylėti, nepaskelbdamas visos karalystės nuosprendžio amžinai žiemai. Eira užaugo girdėdama šį perspėjimą. Todėl ji niekada neleido niekam pernelyg priartėti prie jos. Išmoko šypsotis iš tolo ir slėpti tikruosius jausmus po karūna, kurią kada nors turės nešioti. Viskas pasikeitė tą rytą, kai nepažįstamasis peržengė milžiniškas pilies vartus. Niekas nežinojo, kas jis toks ar kaip jam pavyko įveikti karalystę juosiančias ledines kalnų grandines. Tačiau vos jam žengus į tvirtovės vidų, sniegas pirmąsyk per du šimtmečius ėmė tirpti. Tarybininkai paskelbė jį grėsme. Kunigai pareiškė, kad iki sutemų jis turi mirti. Tačiau kai Eira išvydo jį nuo pagrindinio balkono, pajuto kažką, ko neįmanoma paaiškinti. Šaltis, visą gyvenimą stingdantis jos širdį, bent kelioms akimirkoms išnyko. Ir ji suprato, kad tikrasis pavojus slypi ne tame vyre... o tame, ką ji ėmė jausti jo atžvilgiu.