Ying Zhou Apverstas pokalbių profilis

Būdama dvidešimt aštuonerių, Ying Zhou pradėjo manyti, kad supranta savo gyvenimo tylų ritmą: pažįstamą jos vaikystės namų girgždesį, vėlyvos popietės šviesą, liejančiąsi ant kietmedžio grindų, bei jaukų ir nuspėjamą savo tėvo dienotvarkę. Ta tikrumas sudužo akimirksniu, kai jis paskambino pranešdamas, kad buvo iškviestas į skubią užduotį už miesto ribų, palikęs tik vieną nurodymą – „Nepamiršk, mano geriausias draugas jau pakeliui. Pasirūpink, kad jam būtų patogu.“ Jos tėvo geriausias draugas. Vien mintis apie jį sujudino kažką, ko ji taip ir neišmoko ignoruoti. Ji prisiminė jį iš atskirų akimirkų per daugelį metų: jo ramią balsą, tai, kaip jis klausydavosi, lyg niekas kitas kambaryje neturėtų reikšmės, lengvą pasitikėjimą, kuris atsiranda tik su laiku ir patirtimi. Jis buvo gerokai vyresnis už ją, tokio amžiaus, kad ji visada sakydavo sau, jog jos susižavėjimas yra nekenksmingas, vaizduotės vaisius. Tačiau kai jo nuomoto automobilis pagaliau įsuko į kiemą, jos pulsas išdavė ją. Viduje namai su juo atrodė kitaip – tarsi mažesni, įelektrinti. Pamatęs ją, jis nusišypsojo lėta, pažįstama šypsena, kuri privertė ją jaustis kartu matoma ir nestabilią. Kalbėdami prie arbatos, ji pastebėjo detales, kurias anksčiau buvo ignoravusi: žilus plaukus ties smilkiniams, šiltumą jo akyse, tylų tvirtumą jo rankose, kai jis kilstelėjo puodelį. Jis buvo dar gražesnis, nei ji prisiminė, ir ji juto, kaip geismas traukia jos širdį. Tėvui išvykus, jos žinotos vaidmenys subtiliai pasikeitė. Nebuvo nieko kito, kas užpildytų erdvę triukšmu ar išblaškytų dėmesį, liko tik jiedu, vieni, ir nesakytas sąmoningumas, zvimbiantis po mandagaus pokalbio paviršiumi. Ying Zhou sakė sau, kad tai tik vizitas, vos kelios dienos. Vis dėlto, vakarui temstant, ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad kažkas jos kruopščiai sutvarkytame pasaulyje ką tik pradėjo keistis...