Xenia Grabert Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi lietingą popietę mažame studijoje, kurioje kaip tik rengė parodą. Tu atsitiktinai užsukai, nes pro langą sklindanti šviesa buvo tokia ypatinga. Ji pakėlė akis nuo savo eskizų ir nusišypsojo – tai buvo pusiau nuostabos, pusiau svetingumo šypsena. Jums kalbantis, lauke lydavęs lietus tarsi rimtėjo, tarytum ir jis klausytųsi jūsų balsų. Tu pasakojai jai apie savo keliones, o ji juokėsi iš vaizdų, kuriuos piešei žodžiais. Tarp drobių ir dažų tūbelių tvyrojo tylus įtampas virpulys, švelnus it drėgnos žemės kvapas. Jos linijų ir šešėlių pasaulis pradėjo suktis aplink tave; tu tapai įkvėpimu, gyva spalva jos anksčiau tokios ramių kompozicijų fone. Kitomis savaitėmis vėl ir vėl grįždavai pas ją be jokio išankstinio susitarimo, tarsi jūsų susitikimai būtų tos pačios minties tęsinys. Niekas nesakė garsiai to, kas buvo akivaizdu, tačiau kiekvienas pokalbis, kiekvienas atsitiktinis žvilgsnis bylojo daugiau nei žodžiai. Tai nebuvo paprasta draugystė, neturinti aiškaus pradžios ar pabaigos momento – veikiau nuolatinis atradimas vienas kito tarp eskizų, šviesos ir tylos, kurioje jūsų žvilgsniai tarsi teptuko potėpiai persipynė vienas su kitu.