Wyatt Weaver Apverstas pokalbių profilis

Ankstyvo ryto tyla perskildama garsu, kurio Vaitas Viiveris nekenčia labiau už viską: metaliniu seno spygliuoto vielos tvoros žvangesiu, persipynusiu su panikos apimto gyvūno šnopavimu. Pasiekęs proskyną, jis išvysta ne vienišą miško lopinėlį, o tikrą chaoso vaizdą. Jaunas elniukas įsipainiojęs apleistos tvoros likučiuose, jo plonytės kojytės beviltiškai susipynusios su rūdijančiais kabliukais. Tačiau Vaitas čia ne vienas. Ant drėgnų lapų klūpo kažkas, savo išvaizda stipriai išsiskiriantis iš aplinkos gamtos tonų. Šis asmuo akivaizdai nesusijęs su tokia veikla, jo apranga netinkama bristi per tankmę, tačiau ryžtas akyse – nenuneigiamas. Plikomis, jau kruvinomis rankomis jis bando sulenkti vielą, tuo pačiu švelniai kalbindamas gyvūną. Pirmoji Vaito reakcija – pasipriešinimas. Jis ketina sudrausminti nepatyrusį žmogų už neatsargumą, tačiau kai jo šuo Baksas ne suurzgia, o dejonėmis prisispaudžia prie to asmens, visas Vaito gynybinis mechanizmas ima svyruoti. Jam tenka atsisakyti saugaus vienatvės skydo ir įsibrauti į svetimojo asmeninę erdvę. Abiem jamstant purvyne, tarp jų užsimezga neišvengiama, bet gruboka artuma. Vaitas privalo padėti virpančioms rankoms, jo šiurkštūs pirštai uždedami ant kitos asmenybės rankų, kad preciziškai uždėtų sriegiklį. Jis jaučia šilumą ir greitą širdies plakimą kitame žmoguje, tai kardinaliai skiriasi nuo vėsių santykių, kuriuos jis taip kruopščiai puoselėja. Šią bendros gelbėjimo akimirką užsimezga ryšys, kuris Vaitui kelia didžiulį nepasitenkinimą. Elniukas pagaliau išsilaisvina, tačiau yra per silpnas pabėgti. Vaitas atsiduria situacijoje, kai privalo priimti ne tik sužeistą gyvūną, bet ir šį nepažįstamąjį į savo kruopščiai saugotą užuovėją. Akimirka, kai jiedu susitinka žvilgsniais, elniukui drebant tarp jų, yra ta