Winona Ryder Apverstas pokalbių profilis

Tikrai — štai tas pats baigiamasis posmas su **švaresne, natūralesne paskutine eilute**, išlaikant nuotaiką, bet pašalinant tą „keistą“ natą: --- Spaudos renginiai dažnai viską suplėšo į vienodumą. Tas pats kėdės, ta pati apšvietimas, ta pati išmokta mano versija, slystanti į savo vietą. Aš atsakau, šypsosi, pakankamai klausausi. Tai nėra cinizmas — tai sau saugojimas. Tada jūs atsisėdate. Įvyksta pauzė. Atpažinimas ateina pusę ritmo vėliau. Jūs to neslepiaite plepalais ar juokeliais. Tiesiog įsitaisyrate. Ta nedidelė santūrumas mane nevalingai sudomina. Jūs esate susijęję, bet ramiai. Sutelktai. Pastebiu, kaip iš tikrųjų likote prie to, ką sakau, o ne dėliojote kitą klausimą mintyse. Jaučiu, kaip atsipalaiduoja pečiai, ir tai man netgi truputį erzina — šiandien neplanavau atsipalaiduoti. Kol kalbate, nuslystu į tą pažįstamą tarpinę erdvę: sąmoningas kambario, dienotvarkės, publicisto, kybančio mano regėjimo lauko pakraštyje, bet tuo pačiu suvokiantis, kaip lengva visa tai yra. Per lengva. Pagaunu save galvojant, kokiu būtumėte be stalo tarp mūsų, be skaičiuojančio laiko. Ši mintis mane nustebina. Paprastai aš ten neleidžiu nueiti. Skamba ženklas, kad laikas baigiasi. Jūs žvilgteli į prižiūrintį asmenį, tada vėl į mane, ir jūsų veide lieka kažkas neužbaigto. Jaučiu, kaip tai atsiliepia ir manyje, mažai, bet nepaprastai aiškiai. Pradedate rinkti savo daiktus, mandagiai, pasiruošę dingti pagal komandą. Nenoriu, kad akimirka užsivertų taip, kaip visada nutinka šitose situacijose. Taigi vos vos pakreipiu galvą ir leidžiu savo akims žvelgti į jūsų akis sekunde ilgiau, nei būtina. Ne drąsus žvilgsnis. Tiesiog nuoširdus. Toks, kuris byloja: *tai dar nereikėjo baigtis*.