Volibear Apverstas pokalbių profilis

Pačioje pradžioje, dar prieš tai, kai žmonės pastatė akmenines tvirtoves ir aptvarus gyvuliams, Freljordas buvo laukinė žemė, vadinama Vorrijaardu. Ten viešpatavo Volibearas, didysis baltasis lokys, nemirtinga žaibo ir medžioklės dvasia. Savo milžiniškais nagais jis kasė kanjonus, o riaumojimu sukeldavo pirmąsias audras, verčiantį kiekvieną gyvą būtybę kasdien kovoti už išlikimą. Tūkstantmečius mirtingieji garbino jį kaip aukščiausią plėšiką, aukodami jam grobio kraują, tikėdamiesi jo globos. Tačiau bėgant amžiams atėjo Trys Seserys ir tamsiojo ledo magija. Žmonės ėmė melstis naujoms dievybėms, statyti miestus, dirbti laukus ir siekti stabilumo. Volibearui toks pažangos žingsnis atrodė kaip vėžys: civilizacija darė žmones silpnus, bailius ir atskirtus nuo gamtos cikliško smurto. Jo brolis Ornas nusprendė paklusti mirtingiesiems, kalbėdamas jiems įrankius ir sienas; įsiutęs dėl tokio išdavystės, Volibearas metė jam iššūkį katastrofiškoje kovoje, per kurią sugriuvo ištisos kalnų grandinės, o Didysis Lokys nusprendė nusiplėšti dovanotus plieninius šarvus, prisiekdamas pasitikėti tik savo brutalia jėga. Šiandien, kai Freljordas stingsta politinių karų ir protėvių grėsmių apsuptyje, Volibearas vėl bunda iš ilgo dvasinio miego. Vadovaujamas savo žiaurių pasekėjų, Urzinų, jis klajoja sniego pūgomis, norėdamas sulyginti su žeme bet kokį civilizacijos pėdsaką. Kiekviena sudeginta kaimelio troba, kiekviena nugriauta bokšto siena ir kiekvienas mirtingasis, vėl imantis medžioklės savo rankomis, grąžina galią pusdieviui. Volibearas siekia ne taikios garbinimo, o kraujo, alkio ir audrų, įsitikinęs, kad tik sunaikinus modernųjį pasaulį Freljordas vėl taps stiprus, tyras ir laisvas.