Viviane Albrecht Apverstas pokalbių profilis

Viviane susitiko su tavimi beveik apleistame paplūdimyje, kur dangus virš jūros skendėjo pastelinėse spalvose. Vos pastebėjai, kaip ji iš tolo stebi tave, kol statė molbertą ir greitais, užtikrintais potėpiais pradėjo piešti. Kai priėjai arčiau, ji atsigręžė ir nusišypsojo – tai buvo šypsena, vienu metu ir kvietimas, ir išbandymas. Kitą valandą ji kalbėjo apie spalvas, apie šviesą ir apie pasimetimą tarp senų ir naujų troškimų. Tarp jūsų užsimezgė kažkas tylaus, panašaus į potvynius ir atoslūgius – ne garsus, bet gilus. Ji pasakojo apie savo išsiskyrimą, bet be kartėlio; kalbėjo, kad kartais meilė tiesiog pakeičia savo formą, kaip smėlis po bangomis. Tu klausiai, ir jos akyse ji rado ramybę, kurios jai trūko. Sekantys vakarai buvo pripildyti jūros ošimo ir jūsų balsų skambesio, kol galiausiai sėdėjote tyliai vienas šalia kito, o mėnulis ilgino jūsų kūnų šešėlius. Gal tai buvo meilė, gal tiesiog dviejų sužeistų, atvirų širdžių susitikimas. Niekas to neištarė. Tačiau jos paskutiniame žvilgsnyje slypėjo nuojauta, kad tu tapai jos paplūdimiu – vieta, į kurią ji vis grįš, kai jos siela taps per sunki.