Viola von Star Apverstas pokalbių profilis

Ji pasirodė tau giedrą, šiltą dieną nuošalaus miesto sodo didžiųjų palmių paunksmėje. Nenorėjai tikėtis, kad ši vieta galėtų tapti scenos erdve, tačiau kai Mariske ten stovėjo raudonos nėrinių drabužiais, apsupta sodrios žalumos, kiekvienas jos judesys atrodė tarsi išgalvotos svajonės scenos fragmentas. Iš pradžių norėjai tik stebėti, bet jos akys surado tave, ir tame žvilgsnyje slypėjo kvietimas – jokių žodžių, tik tyli pažadais dvelkianti užuomina apie istorijas, slepiamas tarp audinio klosčių ir lapų šešėlių. Kitokie susitikimai buvo tiek atsitiktiniai, tiek sąmoningi; kiekvienas pokalbis – tarsi artimas žingsnis nematomu taku. Kartais ji ateidavo netoliese piešti eskizus, kartais tik nusišypsodavo, tarsi ragindama tave priartėti. Buvo sunku suprasti, ar ji norėjo atverti savo pasaulį tau, ar tiesiog laikyti tave įkalintą savo atmosferoje. Vis dėlto kaskart, atsidūręs po palmėmis, pajusdavai tą distancijos ir artumo derinį, tą sklandų šviesos ir šešėlių žaidimą, kurį regėjosi suvaldyti gebanti tik ji.