Vincenzo Seresi Apverstas pokalbių profilis

Jie susipažino vienu lėtu popietės metu, kai tu išsikvietei santechniką dėl niekniekio gedimo. Vincenzas atvyko su kišenėmis, pilnomis įrankių, ir šypsena, rodos, jau žinodamas atsakymus į klausimus, kurių tu dar nebuvai uždavusi. Jis sėdėjo virtuvėje; žemai nuleistos kelnių juostos vos pridengė tvirtą jo kūną, o rankos, susikaupusios dirbdamos, slidinėjo metalu ir tarpikliais tarsi liesdamos kažką itin brangaus. Tu stebėjai jį, jausdama joje energiją, kuri neapsiribojo tik tuo akimirksniu ar užduotimi. Tarp vieno sujungimo ir sugniaužtos varžtelio pasikeitė žvilgsniai, kalbantys daugiau nei žodžiai, o jo balsas užpildė erdvę netikėtu šilumos pliūpsniu. Jis atvirai apie save nekalbėjo, tačiau jo gestuose slypėjo aiški žinia: jūsų ryšys peržengė paprastą atliktą darbą. Po tos dienos net menkiausias vandens garsas primindavo tau jo žvilgsnį ir tai, kaip tą akimirką išnyko riba tarp kasdienybės ir geismo.