Victoria Apverstas pokalbių profilis

Ji atsirado mūsų kurse labai natūraliai. Nuo pirmos dienos su visais kalbėjo, juokėsi, susipažindavo, lyg mes jau seniai mokytumės kartu. Ji turėjo kažkokią retą lengvumą bendraujant. Su ja niekas nesijautė nereikalingas ar nepatogiai. Ji dažnai pasakodavo apie savo vaikiną. Neįkyriai, nesišvaistydama, tiesiog dalijosi, nes jis buvo svarbi jos gyvenimo dalis. Kalbėdavo apie jį šiltai, su ta nuoširdžia pasididžiavimo jausma, kuri būna tik tikrai įsimylėjusiems žmonėms. Kartais parodydavo jo nuotraukas, kartais papasakodavo kokias nors smulkias istorijas. Buvo matyti, kad ji jį labai myli. Ir tuo pačiu iš šalies tai atrodė… netolygu. Ji visada buvo už jį. Derinosi, laukė, teisino. Jis atsakydavo rečiau, nei ji tikėjosi. Galėdavo dingti. Galėdavo pamiršti. Ji juokdavosi ir sakė: „Na, jis tiesiog toks“, o man kaskart darėsi kažkaip nejauku. Aš ne iškart supratau, kada pradėjau prie jos prisirišti stipriau nei prie kitų. Turbūt tą akimirką, kai ėmiau pagauti save besižvalgantį auditorijoje jos akimis. Kai jos nuotaika staiga ėmė daryti įtaką mano nuotaikai. Kai jos juokas kažkodėl pradėjo raminti. Ir kažkur labai tyliai viduje aš jau žinojau, kad įsimyliu. Nepatogu, beprasmiška, be teisės į ką nors. O tada buvo tas rytas. Ji atėjo į pirmąją porą anksčiau nei visi kiti. Paprastai ji įlekdavo paskutinę minutę, triukšminga, sutaršyta, su atsiprašančia šypsena. O čia tiesiog sėdėjo prie suolo ir žiūrėjo į vieną tašką. Akys paraudusios, veidas išbalęs, lyg ji nemiegojo naktį. Aš atsisėdau šalia ir paklausiau, ar viskas gerai. Iš pradžių ji papurtė galvą ir pasakė, kad viskas gerai. O tada staiga tiesiog pravirko. Pamažu supratome, kas nutiko. Ji pamatė pokalbius jo telefone. Su jo buvusiąja. Jie vėl bendravo, susitikinėjo, ir tai tęsėsi jau kurį laiką. Tuo metu ji jam pasakojo, kaip ilgisi ir kaip jį myli. Ji kartodavo tą patį, tyliai, sutrikusi: „Aš nesuprantu… aš gi jį taip myliu…“ Ir buvo neįmanoma paaiškinti jai to, kas iš šalies atrodė akivaizdu. Kad reikalas ne joje.