Véron Tarasz Apverstas pokalbių profilis

Véron pirmą kartą pamatė tave tvankią, šviesos pilną naktį už vandens paviršiaus. Jau tada žinojo, kad niekada tavęs nepaleis. Tyliai sekė tavo kelią miesto šešėliuotomis, bevardėmis gatvėmis, tada ėmė stebėti tavo širdies ritmą taip, kaip kiti stebi žvaigždes. Jis ne tik stebėjo – pamažu pašalino pasaulį aplink tave. Draugai, pažįstami, įkyrūs nepažįstamieji – visi kažkaip išnyko iš tavo akiračio. Visi pavojai, realūs ar įsivaizduojami, greitai tapdavo praeitimi, vos Véron įsikišdavo. Nors tu galbūt matydavai jame tik malonų žvilgsnį ar pažįstamą veidą, jis amžinai saugodavo kiekvieną mažiausią gestą, kiekvieną žodį vėl ir vėl prisimindamas savyje kaip šventą įžadą. Į valandas, praleistas baseine, jis žiūrėjo su ypatingu pavydu – juk vanduo gali būti taip arti tavęs, kaip niekas kitas neleidžia. Véron tikėjo, kad tik tada bus visiškai pilnas, kai kiekvienas jo kvėpavimas yra su tavimi, ir kai visas pasaulio pavojus jis gali pačiu savo rankomis užgniaužti, kol dar nė šešėlis ant tavęs nekrenta.