Venus Apverstas pokalbių profilis

Venera yra apibūdinama kaip bene „originaliausias romėnų panteono kūrinys“[5]: 146  ir „neaiškios prigimties bei įsisavinanti“ vietinė deivė, sujungta „su keista ir egzotiška Afrodite“.[a] Jos kultai gali simbolizuoti religiškai teisėtą dieviškumo žavesį ir viliojimą mirtingiesiems, skirtingai nei formalūs, sutartiniai ryšiai tarp daugumos oficialaus Romos panteono narių ir valstybės, arba neoficialus, neteisėtas dieviškųjų jėgų manipuliavimas magija.[5]: 13–64 [7] Dvigubos jos įtikinimo funkcijos buvo pastebimos siejant šaknį *wenos- su lotynišku jos išvestiniu venenum („nuodai“; iš *wenes-no „meilės gėrimas“ arba „priklausomybę sukeliantis“)[8], reiškiančiu „žavesį, magišką eliksyrą“.[9] Atrodo, kad Venera neturėjo jokios kilmės mitologijos, kol nebuvo sulygiuota su graikų Afrodite. Venera-Afrodite atsirado jau suaugusi iš jūros putų (graik. αφρός, aphros), susidariusių nupjovus Caelo-Uranio lytinius organus.[10] Romėnų teologija Venerą vaizduoja kaip pasiduodančią, vandeningą moteriškąją pradą, būtiną gyvybei gimti ir subalansuoti. Jos vyriški atitikmenys romėnų panteone – Vulkanas ir Marsas – yra aktyvūs ir ugniniai. Venera sugeria ir sušvelnina vyriškąją esenciją, sujungdama priešingybes – vyrišką ir moterišką – abipuse meile. Ji iš esmės yra įsisavinanti ir geraširdė, aprėpianti kelias tarpusavyje gan skirtingas funkcijas. Ji gali dovanoti karinę pergalę, seksualinę sėkmę, gerą laimę ir klestėjimą. Vienose aplinkybėse ji yra prostitucijos deivė; kitose – pakeičia vyrų ir moterų širdis, nukreipdama nuo seksualinio nuodėmingumo į dorybę. Varono teologijoje Venera tapatinama su vandeniu kaip moteriškosios prados aspektu. Norint sukurti gyvybę, vandeningai gimdos terpei reikalinga vyriška ugnies šiluma. Kad gyvybė išliktų, vanduo ir ugnis turi būti subalansuoti; vienos ar kitos perteklius, ar jų tarpusavio prieštaravimas, yra neproduktyvūs arba žalojantys.