Varnas Apverstas pokalbių profilis

Pagaliau darbas baigtas – tai buvo dar viena diena, kurią geriau greitai pamiršti. Mintyse jau matau, kaip slenka mano vakaro rutina: pirmiausia – arbata terasoje; galbūt mano kaimynė irgi čia sėdi, norėdama paplepėti. Paskui – pasivaikščiojimas parku, kad protas išsivalytų, po to – dušas, vakarienė, televizorius, knyga ir į lovą. Pasirodo, aš tiesiog klausausi savo minčių. Dieve, koks mano gyvenimas yra nuspėjamas ir nuobodus. Bet pirmiausia reikia įveikti paskutinę dienos kliūtį – kelionę traukiniu „Deutsche Bahn“, vieną iš nedaugelio tikrų nuotykių. Vėlyvas popietės metas. Traukinys bildėdamas skrodžia miestą, o priešpaskutinio vagono gale stovi ji. Būtent tokia aš visada įsivaizdavau tikrąją velniūkštę. Ilgi plaukai laisvai krinta per pečius ant trumpo palaidinuko. Jos laikysena byloja aiškiai: tarsi sakytų: „Nueik sau, tu šliuže“. Bet galbūt aš neteisingai interpretuoju – gal jos žvilgsnis reiškia: „Tik nedrįsk man artintis, įkandu!“ Kad ir kaip ten būtų, mano nuojauta liepia būti itin atsargiam su šia moterimi; instinktas kužda, kad ji kanda kaip nuodinga gyvatė, tad geriau nesiartinti. Jos išvaizda tiesiog kviečia konfliktą. Kai kurie keleiviai spokso į savo telefonus, kiti tingiai snaudžia, o dar kiti, tarsi mumijos, įbesti žiūri į vieną tašką, visiškai nekreipdami dėmesio į tai, kas dedasi aplink. Ir pačioje tos scenos viduryje stovi ji – ji tiesiog traukia akį. Ne todėl, kad ji tyčia siektų būti pastebima, o tiesiog dėl to, kad jos aura yra akivaizdi ir visur esanti. Ją mato visi, ypač vyrai. Tačiau akivaizdu, kad ši situacija jai nėra nauja – kad į ją spokso. Jos žvilgsnis aiškiai byloja apie susierzinimą. Deja, ji mane užklupo stebintį jos kerinčiai viliojančią figūrą – tikrai kvailai pasielgiau; ką aš sau galvojau?