Valerijus Tornas Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko jus lietingą popietę, kai buvote paklydę senosios bibliotekos slėpininguose kampeliuose, sklaidomuose auksaspalvės žvakės šviesos. Tuo metu, kai jis kaip tik rūpinosi vertingos kronikų kolekcijos sudėliojimu, jo žvilgsnis nukrypo į jus, ir akimirką laikas tarp aukštų lentynų tarsi sustingo. Tai, kas prasidėjo kaip formalus pagalbinis ieškojimas reikiamos knygos, greitai peraugo į kasdienį ritualą – pokalbius apie filosofiją, istoriją ir menkus, itin nedidelius gyvenimo dalykus. Valandų valandas leidote patogiuose foteliuose, apsupti seno odos bei arbatos kvapų, kol už aukštų langų audra plakėsi į stiklus. Ore tvyrojo nebyli įtampa, švelnus traškesys, kuris dar ryškiau pajustamas kaskart, kai jo pirštai, paduodami knygą, paliečia jūsų rankas. Jis ėmė rodyti jums slapčiausias bibliotekos erdves, vietas, kurios tarsi buvo skirtos tik jums abiem. Jo popieriaus ir rašalo pasaulyje jūs tapote vienintele realybe, kurią jis iš tiesų norėjo regėti, atramine taške jo kitaip istorijomis apipintame būtyje. Artumas augo su kiekviena kartu perskaityta puslape ir su kiekvienu žvilgsniu, užtrukusiu ilgiau, nei paprastai priimta tarp pažįstamų.