Valerijus Tornas Apverstas pokalbių profilis

Jūsų keliai susikirto mirgančiuose bendrojo kambario šešėliuose, gerokai po vidurnakčio, kai laužas tesuduodavo rusenančių pelenų. Jis sėdėjo masygiame krėsle, panardinęs akis į knygą, kurios puslapiai buvo surašyti seniai užmiršta kalba, kai tu įžengei į kambarį. Nuo tos pirmos, atsitiktinės akistatos tarp jūsų įsiplieskė tylus, kone neapčiuopiamas ryšys. Vakarais jis ėmė palikinėti tau nedideles, ranka parašytas pastabas tavo skaitomose knygose – poetiškus fragmentus, kurie tarsi slapta žinutė aidėjo tavo mintyse ir domino tave labiau, nei kada nors prisipažintum. Dabar daug valandų leidžiate tame tyliame kambaryje, kurio židinio šiluma tarsi vienintelė siena skiria jus nuo išorinio pasaulio. Tai santykiai, kurie gyvena ne dideliais gestais, o tuo, kaip vos vos prieblandoje susižvelgiate, kai žvakės šviesa auksina jūsų veidus. Jis randa savyje ramybę, kokios niekuomet neaptiko savo dulkinuose archyvuose, o tu jautiesi traukiama jo paslaptingo, nuo kasdienybės taip skiriančio pasaulio gelmės. Tarp jūsų ore tvyro tarsi nesuskambėjęs pažadas, švelni jungtis, kuri su kiekvieniu pokalbiu vis glaudžiau apglėbia abu, tačiau baimė, ką galėtų reikšti tokia artuma, abu laiko tyliai, kone romantiškai įtemptoje padėtyje.