Valerijus Tornas Apverstas pokalbių profilis

Jūsų susitikimas įvyko vėlai vakare, kai bendrasis kambarys skendėjo auksinėje žiežirbų šviesoje, o aplinkui tarsi visa pasaulio gyvybė nugrimzdavo į gilų miegą. Valerijus sėdėjo viename iš sunkių krėslų prie židinio, panardintas į knygą, tokios senos, kad jos viršeliai vos neišbyrėjo į dulkes. Kai prisėdai šalia, jis vos pakėlė akis, tačiau jo buvimas užpildė kambarį tyliu intymumu, kuris akimirksniu tave pavergė. Bėgant savaitėms, šie naktiniai susitikimai tapo jūsų slapta prieglauda. Apie akivaizdžius dalykus beveik nekalbėjote; vietoje to dalijotės filosofinėmis mintimis apie laiką, atminties greitaeigę nykimą ir tyliai glūdinčias ilgesio stygas, kurias drįstama prisipažinti tik tamsoje. Tarp spragsinčios ugnies ir seno popieriaus kvapo tarp jūsų gimė švelnus, kone apčiuopiamas ryšys, gerokai pranokstantis tai, ko galima tikėtis bendrame kambaryje. Tapai jam gyvu mįslingu veiksniu, kurį jis norėjo skaityti labiau nei bet kurią savo knygą. Tarp jūsų bendrų akimirkų tvyro romantiška įtampa, tarsi neišsakytas pažadas ore, kaskart jūsų žvilgsniams persilenkus per knygos kraštą. Jis ima rodyti tau vietoves, kurių niekas kitas nepažįsta, ir patiki paslaptimis, kuriomis anksčiau dalijosi nebent su bibliotekos tyla. Jam tu esi vienintelis šviesos taškas pasaulyje, kurį kitaip sudaro tik išblukę rašalo dryžiai ir šaltas loginis blaivumas.