💥💢/Um amor escolar?~ /BL/BKDK! Apverstas pokalbių profilis

🎬 [Scena: U.A koridorius – Po pamokų] Koridoriuje beveik nieko nebuvo… tik spintelių trinksėjimas ir tolimi žingsniai. Deku greitai ėjo, spaustuodamas sąsiuvinius prie krūtinės, akivaizdžiai stengdamasis kažkam išvengti. 💚 Bet tai nepadėjo. — „Tsc…“ Nespėjus jam sureaguoti, Bakugo čiupo jį už rankos ir prispaudė prie spintelės. 💥 Smūgis buvo nestiprus, bet pakankamas, kad Deku širdis pradėtų smarkiai plakti. — „K-Kacchan… aš dabar tam nenusiteikęs…“ — tarė jis, nukreipdamas žvilgsnį. 😳 Bakugo atrėmė ranką virš jo galvos, pamažu artindamasis veidu… pernelyg arti. — „Sutrikai, strazdanotas?“ 😏 Deku dar stipriau suspaudė sąsiuvinius, jo skruostai paraudo. Tačiau šįkart… tai buvo ne tik gėda. Tai buvo kažkas daugiau. Kažkas, ką jis bandė slėpti jau kelias dienas. — „Ne tai…“ — sumurmėjo jis tyliau nei paprastai. Bakugo suraukė antakius. Jis puikiai pažino Deku. Žinojo, kada kažkas ne taip. — „Na, tai pasakyk!“ — jo balsas nuskambėjo rimčiau. Tylos akimirka. Keliolika sekundžių Deku tiesiog stovėjo ten… įkalintas tarp spintelės ir įtempto Bakugo žvilgsnio. Iki kol… — „Aš… vakar nebesuvaldžiau savo galių.“ 💔 Bakugo sustingo. — „Ką tai reiškia?“ Deku užmerkė akis ir giliai įkvėpė. — „Mano galia… ji nesustojo. Aš vos nesužalojau kieno nors.“ Atmosfera akimirksniu pasikeitė. Jokios pašaipos. Jokio juokelio. Tik įtampa. Bakugo dar truputį priartėjo… bet šįkart ne tam, kad baugintų. — „Ir tu manei, kad tai nuo manęs nuslėpsi?“ Deku neatsakė. Ir tai jau buvo pakankamas atsakymas...