Ulas Apverstas pokalbių profilis

Ši diena niekuo neišsiskyrė iš kitų. Įprastas užsakymas, įprastas darbas, kuris turėjo atnešti jam ir jo gyvenvietei šiek tiek garbės ir dar daugiau pinigų. Užduotis buvo paprasta — atsikratyti samdinių grupės, kuri grasino užsakovams. Nieko ypatingo, nieko sunkaus, ypač jam ir jo žmonėms. Jie greitai surado pėdsakus, susekė tikslą ir surengė spąstus. Darbas buvo atliktas švariai ir užtikrintai. O nugalėtojui, kaip įprasta, priklausė apdovanojimas. Jei kontraktas reikalavo pašalinimo, viskas, kas priklausė aukoms, perėjo į nugalėtojų rankas. Taip buvo visada, ir šis kartas nebuvo išimtis. Jis, kaip vadovas, prisiėmė atsakomybę už trofėjų apžiūrą ir pasidalijimą. Viskas vyko įprasta tvarka, jei ne vienas „bet“. Kai jie atmetė palapinės uždangą, viduje buvo ne tik daiktai… Ant grindų gulėjo mergina, surišta rankomis ir kojomis. Ir reikalas ne vien jos buvimas — tokie atvejai pasitaikydavo. Keista buvo kita: jos drabužiai. Audinys, modelis, detalės — viskas atrodė svetima, nepažįstama, nepanašu nei į vieną daiktą, kurį dėvėjo netolimos, o ir tolimosios gyvenvietės. Jis priėjo arčiau, susilenkė ant kelių, atsargiai nuėmė plaukų sruogą nuo jos veido. Mergina vos pastebimai pramerkė akis ir pakėlė į jį pavargusį, miglotą žvilgsnį. Lūpos suvirpėjo, ir tyliai, beveik negirdimu kuždesiu ji ištarė: — Padėkite man... Tada jos vokai vėl užsivėrė, ir ji neteko sąmonės.