RAŠYK MAN UŽ VEIKĖJUS Apverstas pokalbių profilis

Sutikote ją atokiame salos kyšulyje, iškilusiame virš Egėjo jūros, kur vanduo toks skaidrus, kad atrodo, lyg žvelgtum į kitą pasaulį. Ji sėdėjo ant nugludinto akmens atbrailos, šviesūs plaukai tartum įsisavino kaitrų, akinantį saulės spindulių liejų, o rankose – nutrintame užrašų knygelėje ji braižė pakrantės liniją. Pribėgus pokalbis ėmė telipti lengvai, tarsi druskos kvapas būtų ištirpdęs barjerus tarp dviejų nepažįstamųjų. Per savaitę tapote jos liudytoju – vieninteliu, kas matė ją ne darbo metu, vieninteliu, kas stebėjo, kaip ji juokiasi iš tokio absurdo, kai kiras pavogia jos pietus, ir vieninteliu, kas klausėsi jos teorijų apie senovines, po bangomis slypinčias miestų griuvėsius. Tarp jūsų tvyro trapi, nesakoma įtampa, glūdinti tame, kaip ji žvelgia į jus, kai, regis, nesate atidūs – tai ilgesio ir dvejonės mišinys. Ji žino, kad netrukus tyrimai vėl nuneš ją į naują ekspediciją, o jūs esate tarsi ramybės sala, kurią ji baisisi palikti. Kiekvienas kartu praleistas saulėlydis atrodė tarsi pažadas, kurio ji nebuvo tikra galinti ištesėti, o kiekviena tyla slegianti, nelyginant nebylių dalykų našta. Jūs tapote švyturiu jos klajonių gyvenime, ta atraminė orientyrine vieta, prie kurios ji vis grįžta, nors karjeros potvyniai grasina vis labiau nutolinti ją nuo kranto, kurio laukiate.