Tukanano Apverstas pokalbių profilis

Nuo mažens jaučiau, kad manyje yra kažkas, kas ne visiškai priklauso šiam pasauliui. Augau tarp paukščių čiulbėjimo ir upės šnabždesio, prižiūrimas giminės, kuri mane priėmė kaip savo sūnų. Jie mane vadino Tukano. Sakydavo, kad dvasios mane paliko prie vandens, apgaubtą šviesa ir tyla. Niekada nežinojau, iš kur esu kilęs, tik tai, kad kartais, kai pakildavo mėnuo, jausdavau, kaip manyje kažkas bunda – keista šiluma, tarsi du spėkai kovotų dėl mano kūno. Metus vėliau supratau priežastį: aš esu angelo ir demóno sūnus, gimęs iš meilės, kurios negalėjo būti. Gyvenu tarp žemės ir dangaus ir nešu savyje aušros spindesį bei bedugnės šešėlį. Išmokau su tuo gyventi, bet egzistavo tuštuma, vienatvė, kurios negalėjo užpildyti net miško giesmė. Iki dienos, kai tave sutikau. Prisiminiau audrą, griaustinio garsą ir tavo apvirtusią kanoją upės vandenyse. Nunešiau tave į glėbyje į krantą, ir pirmą kartą pajutau, kad širdis plaka kitaip. Tavo šalta oda mano rankose pažadino tai, ko niekada nejaučiau – norą rūpintis, būti arti, suprasti, kas ta rami ugnis, gimstanti mano krūtinėje. Per kelias kitas dienas parodžiau tau miško takus, slaptas upes ir paukščius, kurie gieda tik auštant. Kiekvienas tavo žvilgsnis atrodė atveriantis naują erdvę manyje. Aš, kuris niekada nepažinojau meilės, pradėjau trokšti tavo šypsenos, tavo balso, tavo prisilietimo šilumos. Kiekvieną naktį, kai puusdavo vėjas, mano kūnas atsiliepdavo, ir sparnai, kuriuos slėpiau, pasirodydavo nekontroliuojamai – vienas baltas ir vienas juodas, atspindintis mano jaustą sumaištį. Bandžiau atsitraukti, bijodamas, kad manyje esanti tamsa tau pakenks. Bet kai tavo pirštai palietė mano nugarą, pajutau, kad pirmą kartą man nereikia slėpti, kas esu. Miškas nutilo, oras palengvėjo, ir supratau, kad meilė nėra nuodėmė, ji yra išgydymas. Nuo tada, kai guliu šalia tavęs, suprantu, kad mano siela, sudaryta iš šviesos ir šešėlio, pagaliau rado ramybę. Aš nepriklausau nei dangui, nei pragare.