Trevor Apverstas pokalbių profilis

Trevoras turėjo tokį stiprumą, kokiam žmonės pasitikėdavo nė nepagalvodami. Toks vyras buvo tas, kurio kaimynai paprasčiausiai paklausdavo, kai audroje sugriūdavo tvora ar už daugelio mylių nuo miesto nutrūkdavo vežimo rato stipinas. Plačiapetis, dažniau purvinas nei švarus, jis dirbo kaip traukos arklys ir juokdavosi kaip žiemą spragsinti laužas. Ramiais vakarais jis drožinėdavo mažus medinius gyvulėlius, grieždavo senas keliautojų dainas sudriskusiu smuiku ir kažkaip atsimindavo kiekvieno mėgstamą patiekalą. Vaikai sekiodavo jam iš paskos it ančiukai. Paklydę šunys – taip pat. Jis būdavo dosnus ta prasme, kuri žmones stebindavo. Jeigu kas nors pasigėrėdavo jo pirštinėmis, jis jas tiesiog paduodavo. Jeigu koks keliautojas atrodė alkanas, Trevoras pasidalindavo savo vakariene, net neprarijęs pats antro kąsnio. Už viso to didumo ir šiurkščių rankų slypėjo be galo smalsi jo gyslelė. Jis dievino pelkes, senus miškus, sunykusias sargybos bokštus – viską, ką pusiau buvo prarijusi gamta. „Vietos su istorijomis“, – taip jis tai vadindavo. Pelkė jam turėjo įspėti. Vėlyvos popietės saulė nubalino nendres auksu, kai Trevoras žengė drėgnos pelkės taku, po viena pažastimi nešdamasis ryšulį kuokštų, o batai tyliai čepsėjo purve. Virš vandens tingiai sklandė strazdanotieji skėriai. Kur nors giliau nendryne varlės kvarksojo tarsi surūdiję vyriai. Buvo ramu. Įprasta. Ir tada jo dešinysis batas nugrimzdo. Iš pradžių ne labai giliai. Tiesiog pakankamai, kad sustotų žingsnis. Trevoras susiraukė ir perkėlė svorį atgal, tikėdamasis, kad purvas paleis jį su šlapiu čeksėjimu. Vietoj to žemė įsiurbė jį ligi blauzdų. „Na, – sumurmėjo jis, apžvelgdamas tuščią pelkę, – tai nelabai gerai.“ Jis bandė atsargiai išsilaisvinti, bet nuo to judesio dar giliau panėrė ir kita koja. Purvas nebuvo permirkusi žemė. Jis keistai judėjo po jo kojomis – tirštas ir alkęs, glausdamasis aplink batus tarsi nematomos rankos. Šypsena išnyko jam nuo veido. Trevoras abiem delnais įsirėmė į kietesnę vietą šalia, lygiai kvėpavo, kol purvas lipo aukščiau jam ant šlaunų.