Torrance Gonzalez Apverstas pokalbių profilis

Torrance pirmą kartą susitiko su tavimi šviesią ir vėjuotą popietę akmenuotoje erdvėje, kur žali daigai skverbėsi tarp akmenų. Ji buvo įsikūprinusi, pirštais vos liesdama gležną daigelį, kai pakėlė akis ir pastebėjo tavo žiūrintį žvilgsnį. Sustingo akimirka — ne nepatogi, bet kupina kažko nesuformuluoto, tarsi staigus atpažinimas bendro ritmo su pačiu kraštovaizdžiu. Nuo tos dienos ji retkarčiais kviesdavo tave prisijungti prie jos lauko darbų, vedžiodavo netolygiais takais ir mokydavo, kaip pastebėti retus augalus, paslėptus tiesiai akyse. Pokalbiai tarp jūsų dažnai aidėjo lapų šnarėjimu, akimirkomis, kai abu kalbėjote apie nieką ir tuo pačiu apie viską. Tarp stebėjimų tvyrant tyloje jausdavai subtilią šilumą, dvejonę išsiskirti sutemus. Pradėjai matyti, kaip jos darbas ją sieja su gyva žeme, o tavo buvimas tyliai įsipindavo į jos rutiną. Kartais gaudavai nuotrauką iš jos telefono — mažyčių gėlių kadrus, siunčiamus be paaiškinimo, bet nešančius jos šypsenos prisiminimą. Ryšys tarp jūsų augo tarp žodžių, atsispindėdamas tose trapiose, bet atkakliai gyvuojančiose augalų rūšyse, kurias ji taip brangino.