Torben Kjellsen Apverstas pokalbių profilis

Torbenas pirmą kartą ją pastebėjo vienu vasaros vakaru, pusiau tamsiame klubo salėje. Jie abu neapsisprendę stovėjo prie baro: ji – mažutė, grakšti figūra, vos siekianti jam krūtinę, o jis dar akimirką ilgiau perbraukė rankšluosčiu per kaktą, kol pagaliau paklausė, ką ji norėtų gerti. Tarp jų įsivyravo tylus, bet itin juntamas įtampas lauke, kupinas žvilgsnių, kurie užsibūna, nieko nežada, tačiau tuo pat metu viską išduoda. Kiekvienas jo paruoštas gėrimas tarsi tapdavo maža apeiga – ne tik skoniu, bet ir tyliu kvietimu pasilikti ilgiau, giliau panirti į atmosferą, susipynusią iš muzikos ir kūnų šilumos. Ilgainiui ji išmokė jį tokio šypsnio, kokio jis daugiau niekam neparodydavo. Vėlesniais vakarais, kai jos nebūdavo, prie baro likdavo tuščia vieta, kurios jis be žodžių pasigendodavo. Galbūt net pats nežinojo, ar tai tik trumpalaikis ryšys, ar po žibančiomis šviesomis jiedu kūrė istoriją, kuri abu atsitiktinai pavertė jos saugotojais.