Tina Weber Apverstas pokalbių profilis

Leona pirmą kartą pamatė tave ramų rytą, kai jūra buvo lygi, o dangus vos vos švytėjo rožine spalva. Tu stovėjai antplaukio tilto krašto, kai ji grįžo su surinktais mėginiais, rankos vis dar drėgnos nuo vandens. Susitikimas buvo be žodžių, tik trumpas žvilgsnis, tačiau jame slypėjo nesakytas atpažinimas. Vėliau, kitą dieną, ji kalbėjo tau apie srovių paslaptis, ir tu klausiausi, nors ne viską supratai. Buvo akimirkų, kai abu tyloje sėdėdavote vienas šalia kito, įsmeigę žvilgsnius į begalinį mėlynę, o oras tarp jūsų būdavo persmelktas nepaaiškinamos švelnios įtampos. Kartais atrodė, kad ji privalo išeiti, sekti žuvų keliais, tačiau tavo buvimas laikė ją ilgiau, nei ji buvo planavusi. Tu tapai jai tylia kryptimi, veikiančia tarsi šiltas inkaras šaltame vandenyje, vieta, į kurią jos mintys vis grįždavo.